Arno Fisher paroda „Fotografijos”

Rytu_Berlynas,1962

2014 kovo 14 d. – balandžio 25 d.

„Arno Fischer. Fotografija“

Arno Fischeris laikomas vienu reikšmingiausių XX a. antrosios pusės fotografų. Jo nuotraukos ir pedagoginė veikla Leipcige, Berlyne ir Dortmunde turėjo lemiamos įtakos trims fotografų kartoms – ir ne tik Vokietijos rytuose.

A. Fischeris gimė 1927 m. Berlyno darbininkų rajone Vedinge spaustuvininko šeimoje. Baigęs staliaus modeliuotojo mokslus, 1948 m. jis pradėjo studijuoti Berlyne skulptūrą, o 1950 m., po ankstesnių pavienių bandymų, vėl ėmė fotografuoti. Lemtingą įspūdį jam paliko 1955 m. paroda „Family of Man“, kuria Edwardas Steichenas siekė įrodyti žmogiškąjį fotografijos potencialą ir kreipėsi į žmonių bendruomenę, gyvenančią šiame „katastrofų šimtmetyje“.

Pirmasis Arno Fischerio darbas, kuris žvelgiant iš istorinės perspektyvos atrodo vis svarbesnis, buvo kuriamas 1954–1960 m. Tai nuotraukų ciklas „Situacija Berlyne“, kuriame užfiksuotos socialinės, kultūrinės ir politinės į keturis sektorius padalyto miesto ypatybės. 1961 m. iškilus Berlyno sienai VDR kultūros institucijų biurokratai uždraudė leisti šį fotografijų albumą, nors apie jį ir buvo skelbta. Ankstyvosios A. Fischerio Berlyno fotografijos – tai išties įtaigūs ir unikalūs dokumentai, bylojantys apie miestą, paženklintą Antrojo pasaulinio karo žaizdų, Šaltojo karo metų įtampos ir isterijos. Šios nuotraukos – pirmasis parodos akcentas.

1962 m. Arno Fischeris pradėjo bendradarbiauti su Rytų Vokietijos kultūros ir madų žurnalu „Sibylle“, aplink kurį buvo susibūrusi grupelė geriausių fotografų ir žurnalistų. Jų pastangomis šiam leidiniui dažnai pavykdavo išvengti visuotinio ideologinio monotoniškumo. A. Fischerio mados fotografijos atskleidžia teorinę VDR kultūros sampratą. Mada šiam menininkui – ne keistų dizainerio įgeidžių išraiška, o gyvenimo kultūros atspindys, tai estetinis kasdienybės apipavidalinimas, nepaisantis klasinių ribų. Tad šios nuotraukos – ankstyvieji iki mūsų dienų gyvuojančios mados fotografijos pavyzdžiai, kuriuose atsigręžiama į „gatvės fotografijos“ išraiškos priemones, atsisakius studijoje rengiamų fotosesijų. Parodoje galima išvysti rinktines tokio pobūdžio fotografijas.

Toliau parodos lankytojams pristatomi gausios Arno Fischerio portretinės kūrybos pavyzdžiai. Ankstyvosios jo nuotraukos, darytos pokario Berlyne, daugiausia skirtos kultūros įvykiams, pirmiausia, kinui, muzikai ir teatrui. Vėliau menininkas nepraleisdavo progos fotografuoti užsienio žvaigždes, su kuriomis jam pavykdavo susitikti. Tarp jų – Marlene Dietrich, Juliette Gréco, Jehudis Menuhinas, taip pat daugybė aktorių ir šokėjų, režisierių ir menininkų, kurių vardai šiandien jau ne taip gerai žinomi. Lygiai taip pat kruopščiai ir atidžiai jis fotografuodavo ir nepažįstamus žmones, kuriuos laikė ne mažiau įdomiais ir vertais fotografuoti. Šiose portretinėse nuotraukose ypač išryškėja tai, kad Arno Fischerio kūrybos ištakos slypi figūrinėje skulptūroje. Šioms fotografijoms būdingas ir begalinis paprastumas, ir šaltakraujis ramumas, jos tarsi skulptūriškai įamžina anapus objektyvo atsidūrusio žmogaus kvintesenciją.Kaip fotografas Arno Fischeris daug keliavo – ir po VDR, ir po užsienį. Todėl ketvirtasis mūsų parodos skirsnis vadinasi „Kelyje“. Čia pristatomos VDR, Rytų bloko šalyse, Indijoje ir Afrikoje darytos nuotraukos. Tai labai empatiškos scenos, bylojančios apie milžinišką menininko talentą stebėti. Laikui nepavaldų šių fotografijų poveikį lemia ne „dėkingas momentas“, o už jų slypinti istorija. „Jei autobusų stotelėje fotografuoju autobuso laukiantį vyrą, nuotraukoje turi matytis šis tas daugiau nei vien žmogus, laukiantis autobuso“, – rašo fotografas. Tai visos jo kūrybos kredo.

1978 ir 1984 m. Arno Fischeris dukart lankėsi Niujorke. 150 ten darytų nuotraukų buvo išspausdintos tik 1988 m. knygoje „Niujorko vaizdai“, kuriai tekstą parašė Heineris Mülleris. Šiose nuotraukose net ir šiandien stulbina tai, kaip intensyviai ir atidžiai menininkas stebi žmones ir situacijas šiame svetimame ir kartu patraukliame mieste. Parodoje galima išvysti ir keletą vintažinių tokių nuotraukų atspaudų.

Paskutinis parodos skirsnis apima Arno Fischerio „Polaroid“ nuotraukas, kurios darytos jo sode. 1978 m. menininkas kartu su savo žmona fotografe Sibylle Bergemann įsigijo naujakurio sodybą Granzės miestelio pakraštyje į šiaurę nuo Berlyno. Tais pat metais jis paėmė į rankas momentinį fotoaparatą ir pradėjo savo sode fotografuoti natiurmortus bei aplinkos fragmentus. Šios unikalios ir nepakartojamos nuotraukos, kuriose užfiksuotas koks nors labai asmeniškas objektas, perteikia menininko kūrybos esmę ir savotišką jos santrauką. Sulig kiekvienais metais Arno Fischeris praleisdavo sode vis daugiau laiko, jam tai buvo užburta trumpalaikio prieglobsčio vieta. „Sodo“ ciklas, nutrūkęs tik 2008 m., kai buvo sustabdyta „Polaroid“ fotojuostų gamyba, apima trijų dešimtmečių fotografijas, kurias menininkas pats suskirstė į grupes. Chronologinės sąsajos čia nebeliko – atrodo, kad visi trys dešimtmečiai susiliejo į vieną fotografavimo akimirką, taip įgaudami tam tikrą trukmę.

Parodą pristato Vokietijos užsienio ryšių institutas (ifa).

Parodą Lietuvoje organizuoja Goethe’s institutas ir Kauno fotografijos galerija.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Arno Fisher paroda „Fotografijos”admin