Paroda Krokuvoje „Ramus gyvenimas. Moderni Lietuvos fotografija“

10Dec2015_0749

Gruodžio 10 d., Japonijos Manggha muziejaus galerijoje Krokuvoje atidaryta paroda „Ramus gyvenimas. Moderni Lietuvos fotografija“, kuratorius – Wojciech Nowicki. Ši paroda yra Lietuvos kultūros sezono Krokuvoje programos dalis. Pagal Kauno fotografijos galerijos meno rezinencijų programą W. Nowicki Lietuvoje lankėsi ne vieną kartą ir rinko medžiagą šiai parodai. Parodoje dalyvaujantys fotomenininkai:

Bronius Kazlauskas
Milda Drazdauskaitė
Ilja Fisheris
Chanonas Levinas
Ginataras Zinkevičius
Rimaldas Vikšraitis
Algirdas Šeškus
Vytautas Stanionis
Indrė Šerpytytė
Vitas Luckus
Gytis Skudžinskas
Algimantas Kunčius
Birutė Orentaitė
Audrius Zdavskis
Romualdas Rakauskas
Antanas Sutkus
Anzelmas Matutis

Paroda veiks iki 2016 m. sausio 31 d.

Organizatoriai: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius ir Lietuvos kultūros institutas.

Ramus gyvenimas

Lietuvoje keista: tarsi būčiau savo krašte, bet kartu — svetur. Po tuo pačiu grėsmingu dangum, apsuptas tokios pačios architektūros, panašiame kraštovaizdyje — lygiame, kur ne kur kalvotame. Net kultūra kartais atrodo itin gimininga, kaip, beje, ir kone visa kita. Betgi viskas, ką regiu, iš esmės svetima: nesuprantama kalba, kurioje atpažįstu tik pavienius žodžius; svetimos istorijos piktžaizdės, visa pokario Lietuvos — sovietų respublikos su „bet kokia“ architektūra ir „bet kokiu“ tiesiog gyvenimu — istorija. Tos piktžaizdės — tai nykūs metai. Reikėjo laiko, kad rastųsi nauja šalis — paprasčiausiai įdomi, viliojanti ne vien todėl, kad buvo pažeista.

Žiūriu fotografijas. Svarstau, kaip atrodė gyvenimas čia tada, ankstesniais laikais, kaip atrodo dabar ir apie ką nori pasakoti lietuvių fotografija.

Šiose nuotraukose esama kažko, kas pirma lieka nepastebėta, nes jos labai nepanašios viena į kitą. Sukurtos skirtingais laikais, skirtingų autorių. Skirtingi technika ir tikslas, dėl kurio buvo kuriamos: kai kurios tėra paprastas dokumentas, atmintinė, skirta artimiesiems, kitos, naujausios, — tai meditacija ties fotografija kaip minties išraiška. Vienos yra tiesiog meno kūriniai, kuriuose technika tėra priemonė, kitos — tai laikraščių užsakyti reportažai. Yra ir nuotraukų, sukurtų įsitikinus, kad taip reikia, kad reikia jas kurti, net jei jų neįvertina, net jei niekas jų nesupranta. Pastarosios sudėtingiausios, nes perteikia savą, nepopuliarią tiesą. (Jei fotografija apskritai gali byloti tiesą.)

Rankioju tuos vaizdus, perverčiu atmintyje, lyginu. Iš jų visų sklinda artumo pojūtis, kurį gali suteikti tiktai fotografija, nors ji — kaip teigiama nuo pat jos atsiradimo — tėra mechaninis veiksmas, automatinis fiksavimas (kartais vis dėlto išaukštinantis niekingiausias gyvenimo apraiškas, betgi nenuslepiantis ir kažko, ką galėtume pavadinti tiesa, jos išvestine arba avataru). Iš lietuvių fotografijos sklinda ir keista ramybė, kartais perteikta ironiškai. Gyvenimas, mąstau žvelgdamas į šias nuotraukas, čia ramiai teka… arba štai kaip: toks ramus, malonus atrodo; net kai tas gyvenimas kupinas nelaimių, jos parodomos švelniai. Akis draskančios nuotraukos, pašėlusios — kaip Rimaldo Vikšraičio, pasakojančio, įsivaizduoju, apie kažkokį nesamą, bet įmanomą pasaulį, kurį per naivumą lengva palaikyti lietuvių (ar bet kurio kito) kaimo gyvenimo fotografiniu fiksavimu, — jos taip pat yra savotiškai bukolinės. Šių žmonių — prastai apsirengusių ir vargingai gyvenančių Vikšraičio herojų, akivaizdu, dažnusyk skendinčių girtuoklystės patamsiuose, stebinamai dažnai ir nežinia kodėl nuogų, pasinėrusių į bakchanalijas, tarsi perkeltas nuo Romos akmens kolonų į medines aprūkusias trobas, tarp skudurų, nudaužytų puodų, paskerstų gyvulių liekanų (o pro langą matyti kaimas), — jų nedorybėse slypi džiaugsmingas pradas. Juose slypi didi, tyra, niekaip nesumenkusi galia. Nors visa tai lydi riksmai, nors visi šie Vikšraičio herojai rangosi panirę į keistą šokį, nugrimzdę į užsimiršimą, šiame šokyje, rangymesi, paleistuvystėje (visiškai rimtai, pametus galvą) esama keistos ramybės, tikslių judesių. Yra ir — šitai įžvelgiu aš, fotografijos kūrinio, o ne nuotraukose vaizduojamo pasaulio, žiūrovas ir aiškintojas, — nenuolaidžiaujantis fiksavimas, autoriui darantis garbę.

Ramus gyvenimas būna pašėlęs (tai pirmoji išvada), būna kitoniškas ir nesuvokiamas.

Iš Algirdo Šeškaus fotografijų, sukurtų aštuntąjį ir devintąjį praeito amžiaus dešimtmečiais, sklinda didi ramybė. Dar daugiau: yra tam tikras pridėtinis sluoksnis — tarsi ne tik čia ir dabar nieko nevyksta, bet kad ir niekada nieko nevyko. Šeškus nepalenkiamai dokumentuoja gyvenimą šalies, plytinčios pilkame kraštovaizdyje, panirusios į dykynę ir nuobodulį. Tai trykšta iš tūkstančių atspaudų, ne ką didesnių nei kreditinė kortelė, šiek tiek apsitrynusių, saugomų dėžutėse, ir iš didesnių, labiau išbaigtų fotografijų. Jas persmelkia ramybė, melancholija, liūdesys ir kartu — džiaugsmas. Jose — šalies ir laikų, kuriais Šeškui teko gyventi, kaltinimas, betgi ir moterų, gyvenimo ir kūrybos laisvės, kurią suteikia fotografija, pagarbinimas. Jas sieja kažkoks, galima pamanyti, antgamtiškas autoriaus gebėjimas surasti temų šalia pagrindinio motyvo, nenukrypstant nuo pagrindinių to meto fotografijos domėjimosi sričių. Šeškus parodo mikroįvykius, skruzdžių gyvenimo kažkur paraštėje istoriją, niekam nežinomus žmones, savo paprasčių paprasčiausio buto vidų, biurų ir parduotuvių interjerus. Jo dokumentavimo aistra aprėpia senienas, gatvės gyvenimą, nuobodžias darbe praleistas valandas, netikrą sovietinės televizijos pasaulį: iš viso to randasi keistas, įtikinamas mišinys, kuris akivaizdžiai atskleidžia, kad tai, kas pilka, banalu, atstumta, tai, kas įprasta ir ramu, yra patraukliausia ir labiausiai verta dėmesio. Panašia kryptimi nuėjo ir kiti: Milda Drazdauskaitė savo portretuose, kuriuose parodė žmones, atrodančius tarsi būtų kilę iš kitos epochos, tiksliau — už laiko ribų. Matyt, būtent tokie jai buvo artimiausi, patrauklūs todėl, kad niekuo neypatingi ir vangūs. Ir Gintaras Zinkevičius Kareivio dienoraštyje, atminties knygoje, kurią greičiausiai atidėtum į šalį gūžčiodamas pečiais, jei ne tai, kad ji tokia rišli ir pabrėžtinai netrykšta efektais. Tai pasakojimas vogčiomis, nes radosi ne pagal kariuomenės įstatų dvasią. Techniškai netobula dokumentacija, kurioje gausu rėžių ir dėmių, persmelkta kareivinių gyvenimo kasdieniškumo ir nuobodulio; gal būtent todėl tokia įtikinama.

Lietuvių fotografija dokumentuoja, kaip matome iš daugelio pavyzdžių, banalią egzistenciją ties absurdo riba, kupiną purvo ir skausmo, pritvinkusio istorijos ar pavienio gyvenimo užkampiuose. Šioje estetikoje glūdi maišto sėkla: ideologinio atspalvio stoka buvo drąsus žingsnis, kitokio požiūrio išraiška (laimė, šiandien to galime jau nebeprisiminti). Gyvybingos, pozityvios estetikos, propaguotos visose komunistinėse šalyse, atmetimas sukeldavo stebinamai stiprų ir vienareikšmišką įspūdį — tai buvo maišto įspūdis.

Tačiau normalaus, ramaus gyvenimo atvaizdavimas — tai kryptis, būdinga ne vien praeities lietuvių fotografijai. Spalvotose Indrės Šerpytytės fotografijose — vien tik daiktai juodame fone: daiktai, paženklinti naudojimo žymėmis, bet sudėlioti, išlyginti tarsi būtų iš prabangių prekių parduotuvės: marškiniai, karinė kepurė, odinis krepšys, aptrintas nuo kasdienio nešiojimo. Šitiek — tiek nedaug telieka iš artimo žmogaus, tėvo, pražuvusio paslaptingomis aplinkybėmis. Daiktas, žmogaus pars pro toto perteikia netektį ir skausmą. (Ramus gyvenimas nereiškia, kad jame nėra dramos.) Arba Broniaus Kazlausko fotografijos, sukurtos kitais laikais, kitu tikslu. Iš pažiūros tokios pat tyros, mielos ir jaukios kaip Šerpytytės fotografijos (nes parodo paprastus žmones ir paprastus nutikimus, šeimyninį gyvenimą, šventes, laidotuves, apsnigtą kraštovaizdį), kurios be paaiškinimo lieka neišbaigtos. Vaizdas byloja tik tiek: štai vargingas gyvenimas, tekantis sunkiomis sąlygomis. Su tekstu šios nuotraukos pasako daugiau, pasakoja Lietuvos istoriją, perkraustymų, persekiojimų, trėmimų (šiuo atveju į Sibirą) istoriją. Tai jau nebe giminės portretai, bet atskirties paveikslas, visos visuomenės portretas. Būna ir taip, kad bėgant laikui nuotraukų prasmė kinta: Vytauto V. Stanionio portretai, paprastos dokumentų nuotraukos, praėjus dešimtmečiams prarado darbo iš poreikio apnašas ir jau yra (ar — veikiau — juose pagaliau buvo įžvelgtas) savarankiškas kūrinys, bendruomenės, visuomenės portretas. Šiame rinkinyje slypi stebinama jėga, dar vienas fotografijos, kurtos kitais tikslais, galios liudijimas. Tas pat pasakytina ir apie Iljos Fišerio ar Chanono Levino nuotraukas spaudai, dokumentavusias sporto varžybas, kaimo susirinkimus, lauko darbus, — pirma jos buvo himnas, šlovinęs komunistinę tikrovę, šiandien sunku jas vertinti kitaip nei atvaizdą gyvenimo priespaudoje, partijos būgno ritmu.

Ramus gyvenimas, tekantis tarsi už laiko ribų, be didžių įvykių, lengvas įmygis, pertraukiamas nežymių nutikimų, štai kas sklinda iš daugelio lietuvių autorių fotografijų. Čia nėra reikšmingų datų, žinomų asmenybių (jos pasirodo nebent politiniuose plakatuose kaip ironiškas miestovaizdžio elementas). Šios fotografijos esmė yra paprastumas, kurį pabrėžia dar ir pasirinkta tema, kuria gali būti tiesiog bet kas: kasdienės apyvartos daiktai, sienų fragmentai, banalūs peizažai, dažnusyk šleivai sukadruoti, nevengiant to, ką oficialiojoje fotografijoje visada rūpestingai paslėpdavo (žemių kauburiai, skylės, nuplikę žolynai), įprasta veikla, valgymas, pogulis lovoje, pokalbis, nuobodulys, gyvenimas.

Suvokimas, kad apie fotografiją galima mąstyti kitaip, nesiorientuojant į humanistinį reportažą (didieji šios mokyklos atstovai, pirmiausia Antanas Sutkus, iki šiol yra Lietuvos eksporto prekė) išsilieja į projektus, skiriančius dėmesį pačiai fotografijai kaip minties išraiškai, jos vaidmeniui ir funkcijoms, skirtoms fotografijos kalbai ir jos kismui. Vitas Luckus ir — po kelių dešimtmečių — Gytis Skudžinskas svarsto, ką fotografija byloja bėgant metams ir kaip ji nūnai skaitytina. Luckus kopijuoja senas nuotraukas ir iš jų dėlioja ciklus, išskiria fragmentus, kurie kadaise, devynioliktame amžiuje ar dvidešimto pradžioje, galėjo atrodyti kone beverčiai, nes jomis domėtis nebūtų buvę politiškai (nei niekaip kitaip) korektiška. Neaiškaus „kadaise“ vaizdas, kurį iš jų šiandien susidėliojame, yra pribloškiamai skausmingas: tai pasaulis, kuriame gausu prievartos, keistų ritmų ir pasikartojimų. (Luckaus ciklo potekstėje galime įskaityti, kad ateityje kiti šitaip pat žvelgs į mūsų nuotraukas, mūsų įpročius, mūsų silpnybes.) O Gytis Skudžinskas fotografijose pastebi daiktus, trimačius, apčiuopiamus objektus. Dėmesį sutelkia į paprastai nepastebimą atvirkštinę nuotraukų pusę: jo projekte jos tėra tuščia erdvė, skirta raštui, žodžio laikmena. Štai įprastas nuotraukos gyvenimas – kažkieno aprašytas popierėlis ar jų pluoštas.

Gyvenimas Lietuvoje, kaip regiu fotografijose, teka kitu ritmu — lėtesniu. (Tačiau nuotraukos, nepamirškime, niekada nepapasakoja visos istorijos; fotografija — tai tikslus atspindys ir kartu fikcija.) Lietuvių fotografija įdomiausiose, labiausiai suasmenintose apraiškose geba mikroįvykius, pavienius sukrėtimus paversti visuotinėmis tiesomis ir visos žmonijos masto įvykiais. Fotografijose — kasdienis nuobodulys ir banalybė, purvas ir įprastumas, mažos dramos, nieko ypatinga, tačiau jos sujaudina, pažadina iš palaimingos būsenos. Tokia yra didžiosios fotografijos jėga. (Tos, kuri išsaugojo savo galią, kuri tam, kas nepastebima, suteikia kosminį mastą.)

Wojciechas Nowickis

vertė Aistis I. Savukynas

Paroda Krokuvoje „Ramus gyvenimas. Moderni Lietuvos fotografija“Admin