Prancūzų fotografijos klasikų paroda

Robert_Doisneau_Bucinys_prie_miesto_rotuses,1950

2013 gruodžio 05 d. – 2014 sausio 12 d.

Prancūzų fotografijos klasikai

Humanizmas neatsiejamas nuo socialinių temų, kurios tapo itin aktualios praūžus Antram pasauliniam karui: reikėjo iš naujo susivokti savo ir tautos tapatybę, permąstyti, kas yra išties svarbu. To meto Pracūzijos fotografijoje itin stiprus tautiškumo jausmas, pabrėžiamas šalies kultūros identitetas, socialiniai archetipai, o taipogi išryškintos bendros laikmečio realijos. Tarpukariu imtos gaminti Leica ir Rolleiflex rankinės kameros išlaisvino fotografus nuo darbo studijose ir leido išeiti į gatves. Būtent visos šios priežastys lėmė humanistinės fotografijos suklestėjimą pokariu.

Svarbiausiomis temomis tapo miesto gatvės, kavinės, naktinis miesto gyvenimas, priemiesčiai, gamyklos, paprasti darbininkai ir jų aplinka, vaikai, meilė, šeima, namai, įvairios šventės. Dėl lengvo turinio šios fotografijos buvo suprantamos visiems, tačiau iš kritikų neretai susilaukdavo priekaištų dėl pernelyg didelio jausmingumo, kritinio požiūrio nebuvimo. Tačiau šie darbai itin svarbūs istoriškai, nes po suirutės padėjo atgauti bendrumo jausmą, solidarumą.

Willy Ronis, Robert Doisneau, Edouard Boubat, Jean-Philippe Charbonniere, Izis, Edith Weiss – prancūzų fotografijos klasikai ir vieni žymiausių XX a. fotografijos meistrų. William Klein – amerikietis, bet vis dėlto kūrybinį kelią išplėtojęs būtent Prancūzijoje. Daugelis šių fotografų priklausė naujai įsteigtoms fotoagentūros Rapho ir Magnum, atstovavusioms humanistinę fotografiją ir užtikrinusioms jos sklaidą. Prancūzų klasikų darbai 1955 m. buvo įtraukti į vieną reikšmingiausių fotografijos parodų istorijoje – Steicheno “Žmogaus šeima”.

Nors humanistinė fotografija nėra vienalytė ir kone visi autoriai skyrėsi individualiu menininiu kūrybos braižu, vis dėlto visus šiuos fotografus sieja dėmesys žmogui ir kasdieniam jų gyvenimui, juos supančiai aplinkai. Miesto gyvenimas, paprasti žmonės ir jų aplinka tapo svarbiausiu fotografavimo objektu. Darbuose paprasti dalykai ir paprasti gyvenimo džiaugsmai. Fotografai stengėsi atrasti ir užčiuopti tikrą žmoniškumą, pamatyti universalių vertybių apraiškas, kurios, nors ir įgydamos skirtingas formas, visada buvo svarbiausias humanistinės fotografijos objektas.

Prancūzų fotografijos klasikų parodaadmin