Gintaro Zinkevičiaus paroda „Kareivio dienoraštis”

G.Zinkevicius_Kareivio_dienorastis

2014 birželio 11 d. – birželio 22 d.

Agnė Narušytė apie Gintaro Zinkevičiaus parodą „Kareivio dienoraštis”

Ištrintas laikas

Kareiviškų fotografijų albumas gali būti apgaulingas. Jį galima panaudoti kaip politinį įrankį. Toks yra Gintaro Zinkevičiaus Kareivio dienoraštis, pasakojantis apie jo tarnybą sovietų kariuomenėje 1983 – 1985 metais. Tai buvo atsakas į pagarsėjusį įvykį: 1988 m. vasario 1 d. traukinyje, gabenusiame kalinius į Leningradą, lietuvis kareivis Artūras Sakalauskas nušovė aštuonis tarnybos „draugus“. Nusikaltimo kaltininkas buvo aiškus, bet tiriant bylą paaiškėjo, kad kareiviai Sakalauską kankino. Žinia pasklido. Minios žmonių patraukė į mitingus su plakatais, kuriuose buvo surašytos kitų kariuomenės aukų pavardės, įskaitant parvežtuosius cinkuotuose karstuose iš Afganistano. Kol Sakalauskas laukė teismo politiniams disidentams skirtoje psichiatrinėje ligoninėje, 26000 vilniečių ir 37000 leningradiečių pasirašė protesto laišką. Saulius Beržinis sukūrė dokumentinį filmą Vėliava iš plytų (1988), kuriame smerkė sistemos žiaurumą ir kėlė klausimą, ar lietuviams dera tarnauti okupacinėje kariuomenėje. Aleksandras Rogožinas šią istoriją panaudojo vaidybiniame filme Sargyba (Караул, 1989), kuriame nuosekliai atskleidė nusikaltimo psichologiją. 1989 m. Sajūdžio iniciatyvinės grupės teisininkai pasiekė, kad Sakalauskui būtų leista gydytis Lietuvoje[1]. Taigi 1988 m. vasarą Alumnato kieme surengta kareiviško albumo paroda buvo didesnio proceso dalis. Jos autorius Gintaras Zinkevičius – pats buvęs kareivis – suprato nusikaltimo aplinkybes ir priežastis. Pasakodamas apie aną laiką, jis prisiminė vieną būseną: „Mintis tokia kilo… Pradžioje buvo baisu – mus tada daužydavo ištisai: ir automatais, ir spardydavo, ir visa ką. Tie, kurie gali – jau ištarnavę dvejus metus. Ir kilo tokia mintis: o dabar aš paimu… gi visai paprasta. Patronai, automatas, ir aš juos „išdubasinu,“ iššaudau, ir baigsis visas šūdas. Ir bus rami naktis, išsimiegosiu nors kartą. Buvau pakibęs vieną momentą ties tokia mintim: aš juos galiu iššaudyt.“[2]

Artūro Sakalausko atvejis tik nebeleido nutylėti visiems žinomos problemos – nestatutinių santykių sovietinėje kariuomenėje. Dvejus metus iš skirtingų imperijos pakraščių suvežti įvairių tautybių jaunuoliai, dar ne visai išaugę iš paauglystės, turėjo gyventi kartu uždaroje visuomenėje fizinio ir dvasinio nepritekliaus sąlygomis, nuolat bauginami branduolinio karo, kurį tuoj pradės socializmo priešai, grėsme. Nerimą tikriausiai padėjo suvaldyti griežta tos visuomenės valdymo struktūra – keturių kastų sistema, žinoma kaip dedovščina (дедовщина). Kareiviai patys palaikė tvarką atlikdami ir budelių, ir vergų vaidmenis. Karininkai galėjo niekuo per daug nesirūpinti – jiems tereikėjo laiku užsimerkti. Kiekvieno kareivio statusą apibrėžė ištarnautas laikas, tad jis keitėsi kas pusę metų, atvykus naujiems šauktiniams. Šie buvo vadinami „dūchais“ (духи) – „dvasiomis“, jiems tekdavo iškęsti mušimus, kankinimus ir pažeminimus nesiskundžiant, dirbti visus juodus darbus ir tenkinti vyresnių kareivių norus. Po pusės metų jų sąlygos šiek tiek pagerėdavo, o antraisiais tarnybos metais jie jau tapdavo „kandiedais“ ir „diedais“, kurie jau palaikydavo sistemą tais pačiais metodais. Demobilizuoti kareiviai vengė viešai kalbėti apie šias patirtis, o valdžia ribojo informaciją, tad mažai kas žinojo, kad daug kareivių mirdavo ar nusižudydavo pirmaisiais tarnybos metais. O tie, kurie išgyvendavo, grįžę į civilinį gyvenimą kentėdavo nuo alkoholizmo ir depresijos, būdavo linkę smurtauti ir sunkiai toleruodavo kitokį požiūrį. Paprastai po tarnybos dauguma vyrų stengdavosi ištrinti tuos dvejus metus iš atminties[3].

Tačiau tuos metus keistai primindavo pačių kareivių pasidaryti „dembelių“ (дембельский) albumai. Juose beveik neužsimenama apie pirmųjų metų siaubą, nebent linksmos karikatūros, iškreiptai pritariančios smurto kaip vyriškumo įrodymo ideologijai. Bet dominuodavo „gerų laikų“ ir draugystės liudijimai. Tie albumai buvo tokie svarbūs, kad kiekviename dalinyje egzistavo ištisa jų gamybos industrija. Juos darydavo iš „prabangaus“ popieriaus, viršelį apvildavo milinės ar kamufliažiniu audiniu, taip pat – raudonu pliušu. Jį papuošdavo iš aukso folijos padaryta dalinio emblema, metalo kalinėjimais ar inkrustacijomis. Dar viršelyje turėjo būti įrašyta kareivio pavardė, tarnybos metai ir dalinio numeris. Automatinių šautuvų patronai kartais naudoti įrišimui. Albumo viduje istorija taip pat būdavo pasakojama pagal tradicinį šabloną. Pirmajame puslapyje būdavo šaukimas į armiją, o paskutiniame – iškarpa iš laikraščio, kuriame išspausdintas Gynybos ministro įsakymas apie demobilizaciją. Apie kareivišką gyvenimą pasakojančios fotografijos, piešiniai ir poezija svyravo tarp pareigos Tėvynei išaukštinimo ir namų ilgesio[4]. Ideologiniai ženklai sustiprindavo pritarimo sovietiniams idealams jausmą, kurį vis dar palaikė herojiškos pergalės Didžiajame Tėvynės kare mitas. Patetišką albumų toną švelnino pokštai ir humoras – jis buvo grubus, dažniausiai sukosi apie moterų trūkumą[5]. Taip sukurti milijonai albumų, primenančių tai, kas neegzistavo – Šaltojo Karo metu nebuvo daug progų pademonstruoti heroizmą, o draugystė galėjo rastis nebent tarp diedų, kai tie smagindavosi kankindami savo „ginklo draugus“. Užuot kovoję su priešu, kareiviai atlikinėjo beprasmes užduotis, kurias jiems paskirdavo dykinėjantys karininkai, o paskui marino laiką išradinėdami žiaurius pokštus. Taigi albumai, pasakodami fiktyvių herojų istorijas, tarsi prijaukino režimą. Iš tuščiagarbystės juose palaikoma nuolatinio, vis tebevykstančio karo retorika padėjo pateisinti civilinio gyvenimo nepriteklius.

Todėl keista, kad karinė vadovybė netoleravo „dembelio“ albumų. Aštuntajame – devintajame dešimtmečiuose jie buvo paskelbti tuomet kritikuotos dedovščinos padariniu ir karininkams buvo liepta su jais kovoti[6]. Albumų kūrimas tapo dar viena slapta veikla. Bet dabar, vis dar išlikę Rusijos kariuomenėje, kareiviški albumai laikomi svarbiu reiškiniu, savotišku liaudies menu, kareivių kūrybiškumo išraiška, tarsi kokiu „vyriško brandumo atestatu“. Merginos juos daro savo vaikinams kaip ypatingą gimtadienio ar sužadėtuvių dovaną[7]. Netgi mėginama juos interpretuoti kaip „universalius istorinius-meninius dokumentus“, išskirtinio rusiško brutalaus meno (Art Brut) kūrinius ar „menininko knygas“. Sakoma, kad „dembelio“ albumai yra unikalūs ir radikaliai jungia naivią jauno žmogaus nekaltybę, paprastą širdį ir troškimą pasidaryti knygą apie save[8].

Gintaro Zinkevičiaus Kareivio dienoraštis yra kitoks. Jis sukūrė ironišką „tikro“ kareiviško albumo imitaciją. Oficialiai uždrausto daikto kūrimo pavojai, primestinė draugystė ir netikras patriotizmas, naivi nekaltybė, paprastumas ir brutalaus meno grubumas buvo jo performansas. Bet visi „ingredientai“ buvo sumaišyti taip, kad atskleistų tai, ko tradiciniame albume nesimato.

Pirmiausia, tai buvo fotografinis performansas. Fotografija armijoje taip pat buvo kovos objektas ar net laukas. „Nestatutinės fotografijos,“ buvo griežtai uždraustos, nes dalinio erdvė ir joje vykstantis gyvenimas buvo karinė paslaptis. O statutines pagal nustatytas normas gamino oficialūs fotografai. Jie skleidė idealizuotą armijos kaip „vyriškumo mokyklos“ įvaizdį, kuris šleikščiai pažįstamas: saulės šviesos pakylėti „herojai“, spinduliuojantys ryžtą ginti Tėvynę, pozityviai atrodantys gražiai susišukavę kareiviai, klausantys politruko pamokymų, tvirtai spaudžiantys ranką karininkai, iškilminga priesaika vėliavų ir jau seniai pasibaigusio karo šlovę menančio plakato „Tėvynė Motina šaukia“ fone[9]. Tačiau nepaisant draudimų, daugelis kareivių turėjo fotoaparatus, kuriuos laikydavo paslėpę tarp savo daiktų, ir darė mėgėjiškas nuotraukas – jas paskui ir klijuodavo į dembelio albumą. Dažniausiai fotografijos atitiko įprastą ikonografiją: portretai atminčiai, stovintys uniformuoti kareiviai su ginklais, portretai „laisvai“ ir „atviri“ kasdienybės akimirkų kadrai, kuriuose užfiksuotas bendravimas su draugais. Kartais kareiviai fotografuodavosi išgalvotose situacijose, kuriose jie atrodydavo kaip herojai. Dažnai tokių fotografijų fone matydavosi kaip tik tai, ką įstatymas stengėsi saugoti – naujausios slaptos technologijos. Kontržvalgyba jų ieškodavo ir jas konfiskuodavo, bet „karinės paslaptys“ vis tiek būdavo išvežamos namo[10].

Zinkevičiaus padėtis buvo privilegijuota – baigęs fotografijos specialybę technikume, jis kaip tik buvo oficialus fotografas. Jo dalinys buvo Latvijoje, kur jo darbas buvo sekti praskrendančius lėktuvus (nepaisant viso slaptumo ir stebėjimo, kartą jie vos nenumušė Michailo Gorbačiovo lėktuvo – „tuomet perestroika būtų visai kitaip vadinusis“[11]). Taigi jis turėjo fotoaparatą, kad galėtų fiksuoti jų trajektorijas, ir dar – svarbius svečius, rikiuotes, pratybas ir kitus sovietinės armijos veiklos bei disciplinos įrodymus. Bet pakeliui jis spaudė mygtuką ne ten, kur reikia, netinkamu momentu ir ne iš to taško. Niekas negalėjo numatyti, kaip jo fotografijose atrodys tos pačios parodinės mizanscenos (reiktų sakyti – pakazucha): kad dalinio rikiuotę sumenkins pirmame plane susigrūdusios nuolaužos, kad labiausiai matysis balos ir iš abuojumo pakumpusi karininko nugara, kad brūzgynai ir netvarkingai išsibarstę sniego lopiniai „įveiks“ vizituojančio vado svarbą, kad pasitempusių, vienodai susėdusių karininkų eilėje kris į akis vieno jų sukryžiuotos kojos, kad bukas seržanto veidas atspindės už jo kabančio Lenino portreto tuštumą, kad spirdamas akmenėlį karininkas nuspirs ir politruko žodžius, kad saulės nutvieksto karininko veide atsispindės jo pasišlykštėjimas pačia fotografavimo situacija. Be to, šis oficialusis fotografas paslapčia fiksavo ir gyvenimą aplink: nieko neveikiančius ar barakuose miegančius azijiečius vienodais veidais, savo gimtadienį, estą, „nusikryžiavusį“ ant antenos, kurią pats visą naktį saugojo, kareivius, pilančius sriubą samčiu, skirtu valyti tualetams, ir t. t.

Grįžęs namo, Zinkevičius atspausdino fotografijas – skubėdamas, per daug kruopščiai nesistengdamas, tarsi slapta dirbantis kareivis mėgėjas. Jam teko „pamiršti“ profesionalumą, kad išgautų mėgėjišką kokybę, įprastą kareivių albumuose: kompozicija turi būti neteisinga, šviesos turi būti per mažai ar per daug, veidai turi būti sunkiai įžiūrimi, ypač, kai žmonės juda, kadras turi būti nežymiai kreivas. Kartais jis išpildavo ryškalą kaip negrabus pradedantysis, bet kažkodėl tai atsitikdavo kaip tik tose vietose, kur karininkas pūtė tamsų dezinformacijos debesį į rikiuotėje šąlančius kareivius, kur cheminis ginklas „užnuodijo“ atmosferą ir teko užsidėti dujokaukes. Tai tos pačios klaidos, kurios dabar „dembelių“ albumų tyrinėtojams leidžia kalbėti apie „liaudies meną“ ir „brutalų meną“ – priklausomai nuo konteksto, kuriame norima juos matyti. Tada, kaip pridera mėgėjui, Zinkevičius tas fotografijas priklijavo ant marmurinės faktūros kartono lakštų, kurių kampus papuošė iš geltono popieriaus iškirptomis žvaigždėmis. Jų netaisyklingi „spinduliai“ buvo ir derami sovietiniai simboliai, ir aštrūs kankinimo įrankiai – nekaltai atrodanti užuomina į tikruosius šių prisiminimų savininko išgyvenimus. Kiekviena detalė albume yra ne tik vaizdas, bet ir gestas – tarsi kareivio ranka gaudytų atminties bangas it antena. Prisimenantysis – fiktyvus personažas, mėginantis prisitaikyti prie taisyklių ir tradicijų, sukurti atminties objektą, bet ir svetimas visam tam procesui – išjungęs smegenis, kaip išmoko ten būdamas, jis tiesiog mechaniškai atlieka veiksmus, neįsitraukdamas, be progai tinkamo jaudulio, „nekūrybiškai“.

Albumas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip naivus kareivio dienoraštis, pasakojantis apie dalinio kasdienybę ir draugus. Čia nėra nieko neįprasto, jokio smurto. Diena prasideda rytine mankšta – pagirtina veikla, naudinga kiekvienam, bet nekenčiama visų, nes ji – irgi tik pakazucha. Bet ji tampa absurdiška, kai ką tik baigę naktinę sargybos pamainą kareiviai turi nubėgti kilometrą ir pasimankštinti prieš eidami miegoti – fotografijoje jie atrodo kaip vaiduokliai iš Osvencimo. Po mankštos jie eina į valgyklą pusryčiauti, valgydami tai, kas liko, tarp apverstų kėdžių. Bet, tiesą sakant, tai – tik „брэкфаст“. Rusiškai parašytas angliškas žodis nurodo į du dalykus vienu metu: būtent taip kareiviai vadindavo „patiekalus“, pagamintus iš nevalgomų dalykų: varžtų, šiukšlių, purvo; be to, tai – grupės „Supertramp“ dainos pavadinimas: Breakfast in America (1979). Dainos žodžiai gana tiksliai atspindi kareivių patirtį: „Supertrampų“ pasaulis (ir muzika), kaip ir anglams įprasti pusryčiai – rūkytos žuvytės, sovietiniams kareiviams buvo tokie pat nepasiekiami kaip ir Amerikos prabanga –  daugumai britų aštuntajame dešimtmetyje. Jausmas, kad „nėra ateities“, buvo toks pats abiejose Geležinės uždangos pusėse, kaip dainuoja Rogeris Hodgsonas: „Aš nugalėtojas, aš nusidėjėlis, gal nori mano autografo? / Aš nevykėlis, koks aš juokdarys / šaipausi iš tavęs, nes neturiu, ką veikti geresnio“. Albumo fotografijose matome kareivius: rūkančius, einančius į mišką malkų, išlendančius iš bunkerio, kur jie aštuonias valandas sėdėjo tamsoje sekdami lėktuvus. Jų akys merkiasi nuo šviesos, bet ši šviesa sklinda pro maskuojantį tinklą, metantį kalėjimo grotų šešėlį ant jų veidų. Albume yra ir daug „likimo draugų“: kai kurių veidai iš karto atrodo svetimi, nepaaiškinami, nenuspėjami – iš draugo per akimirksnį gali virsti priešu. Fotografija po fotografijos – ir veidų tuštuma ima atrodyti kaip kaukė, slepianti baimę ir agresiją. Net kai fotografuojamos linksmybės. Trys albumo puslapiai skirti Naujųjų Metų šventei, kuri atrodo priverstinė ir apatiška. Fotografijose – tik nežymi nuojauta, kad kažkas ne taip. Bet tą „ne taip“ gali paaiškinti tiktai kareivio prisiminimas: buvo tokia tradicija, pasakoja Zinkevičius, kad Naujųjų Metų proga visi gaudavo po ketvirtį torto, bet vyresni kareiviai turėjo atiduoti savąjį jaunesniems. „O dūchai visada alkani, nes maistas buvo labai blogas. Medžiagų trūksta. Ir atrodo, kad jeigu daugiau pavalgysi, tai ir sotumo jausmas atsiras. Bet tai niekaip neatsitinka. Žmogus tinsta, storėja nuo tų košių. Dūchas suvalgo tortą, kurį jam atidavė diedas ir jį supykina. O iš jo visi tyčiojasi: „Отожрался, сволочь, на солдатской каше!“[12].

Net jei versdamas Kareiviško dienoraščio puslapius vis dar negali nustatyti, kas kuria nesmagumo jausmą, albumo viduryje virš savininko portreto ranka parašytas eilėraštis galutinai sunaikina normalaus „gerų laikų“ prisiminimo iliuziją. Eilėraštis žymi tarnybos vidurį. Jo tema – laikas. Jis parašytas lietuviškai, kai visi kiti užrašai albume yra rusiški – šio vienišo savistabos teksto kalbos keistumas veikia staigiai, nukerta nostalgijos daigus, iškart sukelia abejonę visų fotografijų įrodymais. Kareivis rašo, kad jis atsitrenkė į laiko sieną, yra uždarytas dabartyje, kuri niekad nesibaigs ir kad ta dabartis – visiškai beprasmė. Tai – ne sulėtėjęs laikas laukiant prievartinės tarnybos pabaigos, bet sustojęs, įstrigęs laikas, nes išorinis, normalus pasaulis liovėsi egzistavęs. Ši būsena primena antropologės Katherine Verdery pastebėjimą apie civilinį gyvenimą 1973 metų Rumunijoje – kad sovietinis režimas atimdavo iš piliečių laiką ne tik biurokratinėmis procedūromis ir ideologine veikla, bet ir kankindamas netikrumu dėl paprasčiausių kasdieniškų dalykų – nežinia „sukaustė kūnus, suspendavo juos tuštumoje“.[13] Ir Lietuvoje žmonės praleisdavo daugybę laiko išsisukinėdami iš ideologinių situacijų nuobodulio, mėgindami susikurti bent truputėlį prasmės, kur jos nėra[14]. Tačiau tai buvo tik erzinantys trukdžiai, lyginant su karinės tarnybos laiko patirtimi – ten suspenduoti kūnai buvo praradę ne tik laisvę veikti, bet ir savo valią, savo tapatybę, savo sielą.

Naktį, visiems miegant, parašytas eilėraštis apie laiką paverčia fotografijas beformės, abejingos egzistencijos aspektais. Užuot maitinęs nostalgijos jausmą, albumas ima veikti kaip jos priešnuodis. Kažkas fotografijose nepasiduoda taikiam prisiminimuose skendinčio kareivio naivumui. Kaip riaumojantis instrumentinis fonas, kuriuo kareivių roko grupė „Проверка связи“[15] padengdavo kareiviškas dainas. Kartą reikėjo koncertuoti atvažiavusiam generolui: „Jį pasodino pirmoje eilėje, gėlių davė, viskas tvarkoj. O mes… iš pradžių įžanga: „Ночами и днями, на суше и в море, служит солдат и матрос“[16] – gražu gražu gražu, o paskui Dmitrukas įrūbina fūzą, Zenka – per lėkštes ir prasideda „AC/DC“, tikras pankrokas. Tada šitas senukas – vžžžž, atsilošė, ir taip liko, kol mes nebaigėm. Visi buvo pasibaisėję. Bet niekas neturėjo prie ko prisikabinti, nes tekstas buvo iš oficialios kareiviškų dainų knygelės. Apie niuansus jie gi nieko nesupranta.“[17] Panašiai ir verčiant albumo lapus – pro tariamai paprasto fotografinio pasakojimo plyšius ima sunktis jausmas, kad tai – tik tylos užuolaida, kad blogo ryškalo tulžis užlieja tikrovę, kurios negali nufotografuoti veiksmo dalyvis, o ne stebėtojas. Dalyvis pats gauna smūgius, negali jų fiksuoti iš šalies kaip fotožurnalistas, gaudantis dramatiškas akimirkas ar smūgių pėdsakus ant kitų kūnų. Išskyrus tada, kai Zinkevičius fotografuoja savo brolį, kuris – ilgaplaukis hipis – aplankė jį kariuomenėje, o paskui pats tapo kareiviu, ir jo kūnas atrodė kaip liguistas ankstesniojo savęs šešėlis. Dviejų brolio fotografijų sugretinimas pasako daug, bet ir kitur akivaizdžiai neparodytas sovietinės sistemos smurtas glūdi užrakintas vyrų veiduose be išraiškos – vyrų, iš kurių karo mašina atėmė pagarbą gyvybei jau pirmąją dieną, kai suvarė į pirtį pro vienas duris, o išvarė pro kitas – kur nebebuvo nė vieno savo daikto. Fotografas paliko žiaurumą žiūrovo vaizduotei, kuri jau dešimtmečius mito šiurpiomis kareivių istorijomis – dabar tereikėjo prisiliesti prie fotografijų šviesos.

Vis dėlto Kareivio dienoraštis neatitiko devintojo dešimtmečio tautinio atgimimo retorikos. Jam trūko jaudinamos istorijos ir pasipiktinimo neteisybe, aiškaus Vėliavos iš plytų pranešimo ir į mitingus susirinkusios minios galingumo. Zinkevičius visa tai atmetė – kaip ir ideologinę veidmainystę, garbinusią „tarnavimą Tarybų šaliai“ ir „kovą su Revoliucijos priešais“. Jam tai buvo tik dvi tos pačios mąstysenos pusės – mąstysenos, linkusios tikėti gražiai skambančiais žodžiais ir pulti į ašaras pagal komandą. Ji naudinga karo mašinai, gaminančiai reikiamus herojus ir maskuojančiai tiesą po reikšmingumo blizgesiu. Fotografijų dienoraštį rašiusio kareivio mąstysena buvo kitokia. Po uniforma slypėjo pankas, kuriam patiko Dada ir Daniilas Charmsas. Pankiškas „no future“ (arba aiškus žinojimas, kad nieko gero nėra ir negali būti) puikiai derėjo su Tristano Tzara kvietimu „sudaužyti smegenų stalčius“ bei garsiąja Charmso citata: „Mane domina tik nesąmonės“. Tad jis ėmėsi demaskuoti sovietinės armijos absurdą, atsukdamas jos retoriką prieš save pačią. Reikėjo pasakoti apie kareivio gyvenimą taip, kad jo logika pakeliui imtų irti. Tai, kas dirbtina ir baisu, turėjo atrodyti tarsi natūralu ir kasdieniška. Bet visa tai buvo aišku tik atidžiam žvilgsniui, nes atviras komentaras vis dar galėjo lemti Charmso likimą: tremtį, kalėjimą ar beprotnamį.

Nieko keisto, kad 1988 metais reakcija į Kareiviško dienoraščio parodą buvo neadekvati. Tuomet cenzūra jau buvo kiek atsipalaidavusi ir politinis klimatas tapo liberalesnis – Zinkevičius gavo „Glavlito“ leidimą parodyti visą ciklą, nė viena fotografija nebuvo išbraukta[18]. Tačiau vis dar buvo pavojinga rodyti kariuomenės fotografijas. Saugumo agentai jose galėjo rasti antisovietinės nuostatos požymių, panieką šventai institucijai ir karinių paslapčių išdavystę – pavyzdžiui, štabo fotografijoje galima pamatyti slaptą karinę įrangą. Kita vertus, visuomenė, kuri jau buvo pradėjusi rinktis į daugiatūkstantinius mitingus, čia galėjo įžvelgti nederamą pagarbą nekenčiamai armijai, pražudžiusiai tiek daug jaunų Lietuvos vyrų. Būtent taip albumą suprato jaunoji Vilniaus pankų karta. Jie suspardė parodą, sulaužydami kiekvieną rėmą, sudaužydami stiklą. Kai kurie vaizdai buvo sunaikinti ar dingo. Zinkevičius jų planus žinojo, bet nepasipriešino – jam atrodė, kad tai – tinkamas dadaistinis gestas[19]: dar geriau, jei paroda suerzins žmones, pagreitins krizę ir sunaikins sukrešėjusių smegenų stalčius. Krizė pratrūko smurtu ir tai prasmigai papildė Kareivio dienoraščio istoriją. Dabar, tapęs knyga, jis tarnauja dar vienam tikslui: priminti prarastą žinojimą, grąžinti laiką, greitai nykstantį iš kolektyvinės atminties.

[1] Egidijus Bičkauskas, Pasirinkimas. Politiko autobiografija, Vilnius: G. Arbačiausko įm., 2000, p. 27–29.
[2] Iš mano pokalbio su Gintaru Zinkevičiumi 2013 m. rugpjūčio 4–5 d.
[3] Į tai nurodo istoriko Ramūno Trimako interviu su buvusiais sovietiniais kareiviais ciklo pavadinimas: Ramūnas Trimakas, “Sovietinio kareivio prisiminimai: apie ką vyrai tyli (I, II)”, in: bernardinai.lt, 2012 m. birželio 30 d., < http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-30-sovietinio-kareivio-atsiminimai-apie-ka-vyrai-tyli/85967 >; 2012 m. rugpjūčio 6 d., < http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-08-06-sovietinio-kareivio-prisiminimai-apie-ka-vyrai-tyli-ii/86116 >.
[4] М. Ю. Валькова, “”Дембельский” альбом”, in: flot.com, pateikta 2011 m., < http://flot.com/welfare/seacall/dmalbums.htm >.
[5] “Дембельский альбом”, in: Армия России (изнутри), Раздел: “Армейские традиции”, Категория: “Традиции”, pateikta 2010 m. vasario 2 d., < http://rusarmia.com/publ/3-1-0-270 >.
[6] Ibid.
[7] “Дембельский альбом”, blogas, 2013, < http://dmb-albom.ru/ >.
[8] Михаил Карасик, “Дембельский альбом — солдатская книга художника”, in: Дембельский альбом – Русский Art Brut. Между субкультурой и книгой художника, sud. Михаил Карасик, Санкт-Петербург: М.К. & Хармсиздат, 2001, p. 10-12.
[9] Oficialios sovietinės kariuomenės fotografijos pavyzdžių galima rasti internetinėje svetainėje „Sovietinės karinės pajėgos: fotografijos ir faktai“ – “Soviet Military Forces in Photos and Facts,” in: Englishrussia.com, pateikta 2012 m. gegužės 3 d., < http://englishrussia.com/2012/05/03/soviet-military-forces-in-photos-and-facts/ >.
[10] “Дембельский альбом” (2010).
[11] Iš mano pokalbio su Gintaru Zinkevičiumi.
[12] „Atsirijai, kiaule, kareiviškos košės!“. Iš mano pokalbio su Gintaru Zinkevičiumi.
[13] Katherine Verdery, What Was Socialism, and What Comes Next?, Princeton: Princeton University Press, 1996, p. 48-49.
[14] Tomas Vaiseta, Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva (1964–1984), daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2012.
[15] „Ryšio patikrinimas“, Zinkevičius grojo mušamaisiais.
[16] „Naktį ir dieną, sausumoj ir jūroj, tarnauja kareivis ir jūreivis“.
[17] Iš mano pokalbio su Gintaru Zinkevičiumi.
[18] Margarita Matulytė, Nihil obstat. Lietuvos fotografija sovietmečiu, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 92.
[19] Iš mano pokalbio su Gintaru Zinkevičiumi.

photo 2

Gintaro Zinkevičiaus paroda „Kareivio dienoraštis”Admin