Monika Piotrowska apie R. Vikšraičio ir M. Parro parodą Poznanėje

_DSF7532-17

Didieji kontrastai

Vienas išryškina socialinę Vakarų politiką, kitas – Rytų. Vienoje pusėje randame nemažai šiuklšių, saldžių ledų bei greito maisto, kitoje – skurdo ir alkoholio perviršio padarinius. Britiškas vidutiniškumas prieš lietuvišką originalumą. Parro-Vikšraičio duetas Poznanėje stebins įvairias akis iki pat gruodžio 10-os dienos.

Abu kūrėjai – socialinės fotografijos meistai. Didieji meistai. Vienas jų, eksponuojamas Poznanės galerijoje Arsenał, atstovauja milžinišką agentūrą Magnum Photos; tai – Martinas Parras, nuo pat aštuntojo dešimtmečio praktikuojantis socialinę fotografiją, apnuoginančią kasdienę, groteskišką vartotojiškos gyvensenos būtį. Kito meistro didybė – visiškai kitokia, apeinanti jo fotografuojamų vietovių apmaudą ir vaizduojamų žmonių įvairių formų skurdą, taip pat ignoruojanti ir paties autoriaus fizinį trapumą. Rimaldas Vikšraitis, nepaisant jo kalbos defekto bei problemų valdant rankas, užfiksuoja patrankos stiprumo kadrus užmirštose lietuviškos provincijos platybėse.

Vikšraitis buvo atrastas Lietuvos fotomenininkų sąjungos tuometinio vadovo Aleksandro Macijausko, o bene žymiausias Lietuvos fotografas ir sąjungos narys Antanas Sutkus pristatė jo kūrinius Martinui Parrui, kuris nusprendė Vikšraičio nuotraukas eksponuoti Arlio fotografijos festivalyje. Toji paroda įvyko 2009-aisiais metais, ir, kaip sako Gintaras Česonis, dabartinis sąjungos vadovas, ji buvo tai, ko jau seniai reikėjo. „Stengiausi, kad Rimaldas Vikšraitis įsitrauktų į Arlio menininkų bendruomenę nuo pat pradžių,“ Gintaras prisimena. Viskas prasidėjo būtent ten – čia Vikšraitis gavo ne tik apdovanojimą kaip atrastas naujas talentas, tačiau buvo ir pakviestas į eilę kitų parodų. Arsenał galerijos parodos „The Real World“ [„Tikrasis pasaulis“] idėja buvo sukurta, žinoma, Gintaro Česonio, kuris yra puikios Kauno galerijos bei leidyklos savininkas. Pernai Česonis fotoknygų festivalyje XPRINT pristatė ir fotografijos albumą tokiu pat pavadinimu „The Real World“, kurį sudaro du tomai – vienas skirtas Martinui Parrui, kitas Vikšraičiui (albumą galima įsigyti XPRINT platformoje). Michał Sita, XPRINT organizatorius ir Pix.House vadovas, yra parodos Poznanėje kuratorius.

Arsenał galerija kol kas nebuvo patyrusi tokio drastiško, tačiau kartu ir meniškai pagrįsto pirmojo aukšto erdvės padalijimo – nuo pat pirmųjų įėjimo centimetrų paroda pasitinka lankytojus su itin stipria ekspresija, o masyvūs blokai čia išmėtyti įžambiai grindų parketo atvžilgiu, tad tokia dinamika pakankamai aršiai „drasko“ interjerą. Minėti blokai sukuria papildomų eksponavimo erdvių, jų pagalba buvo galima parodyti du įstabius nuotraukų išdidinimus galerijos viduryje – po vieną kiekvienam iš dviejų menininkų. Šios didžiulės fotografijos tarsi atspindi tobulą dviejų varpų sąskambį. Štai Martino Parro užfiksuota mergina su „cheminiu sušukavimu“ už ledų parduotuvėlės prekystalio New Brighton rajone prispaudžia stebėtojus savo nieko nematančiu žvilgniu, besiskverbiančiu per storą makiažo sluoksnį, lyg autoriui ji tartų šiuos žodžius: „Ko nori? Man tu nenaudingas – aš laukiu ne kokio nors dokumentikos atstovo, o fotografo, kuris padėtų man patekti ant Vogue viršelio!“

Parro fotografijos, dėkdie, turi daugiau bendro su tokiuose žurnaluose kaip Vogue naudojamomis spalvomis nei su pačiais žurnalais. Dėl savo spalvingumo M. Parro nuotraukos puikiai kontrastuoja so nespalvotais R. Vikšraičio darbais, ir šis procesas iššaukia dvilypius jausmus, ypač žvelgiant į prie įėjimo esančią didžiulę Vikšraičio fotografiją, kuri vaizduoja alkoholio ir glamonių supančiotus žmones šalia supelyjusios sienos. Plati perspektyva, kurią pasirinko lietuvis menininkas, neatstumia žiūrėti į šį pakankamai neestetišką vaizdą apgrūstoje virtuvėje, o kaip tik skatina žiūrinčiuosius empatiškai įsitraukti į nuotraukoje paryškinamus degradacijos procesus.

Kontrastų pilna visur, ir visokiais aspektais. Parras pateikia „šviečiančius“ peizažus iš paplūdimių, įtrauktų į jo ciklą „The Last Resort“ [„Paskutinis kurortas / paskutinė viltis“] ir visuomenei atidengia turizmo absurdiškumą, rodydamas ant betoninių New Brightono šaligatvių besideginančius ar eilėje prie ledų kiosko stovinčius žmones, valgančius maistą iš taros, kurią paliko prieš juos čia buvę individai, tarsi poilsiavimo estetika jiems būtų buvusi absoliučiai svetima. Taip pat fotografas kvescionuoja „organizuoto turizmo“ validumą, vaizduodamas jame beviltiškai mirkstančius žmones lyg gyvulius, iš kurių kažkas sistemingai atėmė iniciatyvumą, asmeninius tikslus ir individualius poreikius. Pastarieji turistai atrodo lygiai taip pat kaip ir lenkai, kuriuos prieš dvidešimt metų pasiglemžė vartotojiškumo žabangai. Galbūt dėl to man ne taip stipriai norisi apžiūrinėti Parro vaizduojamus žmones, užtat labai traukia prie Vikšraičio piešiamų subjektų.

Rimaldo Vikšraičio darbai atsiduoda palaiminga neviltimi bei pasaulio griuvimo absurdu. Kai autorius šneka apie savo fotografijas, galima kartkartėmis įžvelgti panašumų į Martino Parro pozicijas: „Gyvename mėšle – jis visur. Aplink mus. Tačiau mes esame nei pasiruošę, nei norintys tai pripažinti.“ Lietuvis menininkas visgi pasmerktas skausmingai stebėti grubią Rytų realybę, ne Vakarų. Vikšraitis stebi individus, šeimas ir ištisas provincijos bendruomenes, skęstančias alkoholio liūne. „Noriu papasakoti jų istorijas, tai pat norėčiau, kad šie personažai pabėgtų į muzikos globą,“ R. Vikšraitis kalbėjo parodos atidarymo Poznanėje metu paprašius kuratoriui Michał Sita. Internete galima rasti M. Sitos Kauno galerijoje nufilmuotą klipą, kuriame Vikšraičio kalba, jo kalbos pobūdis ir pats turinys, kartu su jo fotografijomis šalia, tikrai pakankamai šokiruoja. Ir šokiruoja ne taip, kaip esame įpratę būti sukrėsti įvairių katastrofų ar karo padarinių, o stebina savo gebėjimu kalbėti ganėtinai šmaikščia maniera apie žmogaus egzistencinę griūtį. Vikšraičio nuotraukos pasakoja istorijas apie vyrus, be jokios gėdos nusiimančius kelnes, ar moteris tik su liemenėlėmis, traukiančas savo krūtis lauk, apie asmenybes, švelniai viena kitai rodančias nuoširdžius jausmus, o kitą sekundę vaidinančias grėsmingose, nepadoriose ar agresyviose gyvenimo scenose. Apie žmones, maukiančius alkoholį iš bet kokio po ranka papuolusio daikto, besišypsančius, besijuokiančius, apsuptus nulaužtakojų stalų, apsipleiskanojusių sienų, į virtuvę atsineštų ar čia savarankiškai užklydusių gyvūnų… Visas scenas režisuoja pats Vikšraitis: „Kartais tai būna paprasti mainai – žmonėms reikia arba išgerti, arba rasti būdų išgyventi pagirias, o man reikia gerų kadrų.“

Fotografas žiūrovui parodo ir kiaulės skerdimo, meitelio ausies nukandimo ar kitus ritualus. Ir visgi jis puikiai peršoka nuo makabriškų iki labai lyriškų nuotaikų, pavyzdžiui, vaizduodamas po krosnimi su kate besiilsinčią moterį ar pro lango stiklą mus stebintį melancholijos užvaldytą berniuką – įdomiausia, kad už šio stiklo, ant palangės, padėta šviežiai nukirsta ožkos galva. „Mano tikslas buvo pasakoti būtent tikras istorijas apie šių žmonių gyvenimus. Jokio melo,“ patikslina autorius. Jis neteisia šių žmonių: „Gerbiu visus asmenis, kuriuos kada nors esu fotografavęs, nesišaipau iš jų ir nesijuokiu.“ Tą galima puikiai nujausti jo nuotraukose – Vikšraitis geba išsaugoti savo protagonistų garbę tuo pačiu paskirdamas jiems vaidmenis groteskiškose provincijos situacijose. Tai palieka neišdildomą, galingą įspūdį. Autoriaus nuotraukos neša pagarbos kiekvienam individui žinią. Galbūt dėl fizinių problemų menininkas yra jautresnis tokioms socialinėms žinioms.

Parodoje galima rasti ir dar vieną, siurrealistinę, sprogstamąjį užtaisą turinčią fotografiją, įkūnytą itin keistos scenografijos – nuogo žmogaus, vonelėje nešančio gandrą. Menininkas teigia: „Kai man kyla kokia nors mintis, o tuo metu po ranka neturiu jokio modelio, pozuoju pats. Neretai buvau modeliu savo paties nuotraukose ne dėl to, jog mano gyvenimas ar pasaulis yra gražūs, o dėl to, kad norėjau pasakoti savo istoriją, savo kitokio gyvenimo istoriją.“

Monika Piotrowska

Monika Piotrowska apie R. Vikšraičio ir M. Parro parodą PoznanėjeViktorija